atlajus

atlajùs sm. (3^b), ãtlajus (1) 1. maža įlanka, užutėkis, užtakis, salpas: Jūros, ežero atlajùs, arba koja Ss. Anoj pusėj Nemuno, už karklyno, yra ilgas, gilus atlajùs Gl. Diržų atlajuj daug žuvų pagavome Lp. 2. gili vieta upėje, sietuva, duburkis: Žiūrėk, čia atlajùs, tai bus žuvų Kpč. Šiam atlajujè nesimaudyk, čia gilu Plv. 3. Vrn pakilęs vanduo, kuris užlieja krantą: Ãtlajus yra vanduo, atspitęs nuo krašto J. Matyti, jau Nemunas pakilo, kad Mituvoj atlajùs Jrb. Punelėj pasidarė didelis atlajùs – galima irstytis Pun. Rudelės (upelio) atlajùs pasema pievą Srj. Potvynis eibių pridarys, atlajùs krantus nuvalys Gl. Per ãtlajų lydekos aukštyn eina Gl. 4. vieta vandeniui iš upės pritekėti: Tankiai tyčia prakasa ãtlajus Vlkv. 5. nusekus upės vandeniui, likęs slidus, dumblinas krantas: Sunku man buvo skalbinius nešioti per tokį slidų ãtlajų Šn. 7. ledas, užsidėjęs ant žemės, stogo ar ko kito: Ant mūsų kiemo, pievos didelis atlajùs Onš. Dar vandenio iš aketės nesemkit pačiu kibiru – tokis atlajùs palei aketę, tad galima greitai aketėn įslysti! Ūd. 8. anksti atšilusi vieta pavasarį: Jau atlajaĩ žaliuoja Smn. Sniegas jau nyksta, yra jau daug atlajų̃ Smn. ║ atšilęs, pratirpęs ledas: Nevaikščiok po raistą – jau atlajùs, gali įpulti Mrc.